CorDon šerdį sudaro 20 400 teksto žodžių apimantis metrotoniniu hegzametru parašytas keturių dalių poetinis ciklas Metai (DM), susidedantis iš eilėraščių Pavasario linksmybės (PL), Vasaros darbai (WD), Rudenio gėrybės (RG) ir Žiemos rūpesčiai (ZR). 1765–1775 metais sukurtas ciklas yra išsamiausias autochtoninis senosios lietuvių kalbos periodo tekstas.
Korpusas taip pat apima du su Metais siejamus fragmentus – vadinamąjį „Fortsetzung“ (DF) bei Pričkaus pasaką apie lietuvišką svodbą (DPP) – ir šešias pasakėčias (DP): Lapės ir gandro česnis (LG), Rudikis jomarkininks (RJ), Šuo didgalvis (SD), Pasaka apie šūdvabalį (PS), Vilks provininks (WP) ir Aužuols gyrpelnys (AG).
Išlikęs Pavasario linksmybių, Vasaros darbų ir „Fortsetzung“ rankraštis saugomas Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje (Sign.: F1-5259; ankstesnė Prūsijos valstybinio archyvo Karaliaučiuje signatūra: Msc. A 120a-f. fol.). Dokumentinis paraidinis rankraščio perrašas pasirinktas pagrindiniu anotuojamu tekstu.
Kitų dalių autografai dingo vėliausiai per Napoleono karus tarp 1807 ir 1812 metų. Apie 1794 m. Johannas Friedrichas Hohlfeldtas (1763–1829) padarė Donelaičio rankraščių nuorašą. Šio nuorašo, iki Antrojo pasaulinio karo saugoto Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje, likimas neaiškus.
Remdamasis autografais ir Hohlfeldto nuorašu Martynas L. Rėza (1776–1840) parengė pirmąjį Metų leidimą ir vertimą į vokiečių kalbą (DMRh 1818). Į leidimą įtrauktos Rėzos pastabos (p. 135–162). 1824 metais Rėza išleido Donelaičio pasakėčias, be vertimo ir be pastabų (DPRh 1824). Antrą Metų ir pasakėčių leidimą 1865 m. paskelbė Augustas Schleicheris (DMSch, DPSch 1865). Schleicherio leidime pirmą kartą publikuojama Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą (DPPSch). Nors Schleicheris nepateikė vokiško vertimo, jo leidime išspausdintas išsamus lietuvių-vokiečių kalbų žodynėlis (p. 163–331). Trečią leidimą, apimantį visus lietuviškus Donelaičio tekstus, parengė ir su naujais savo vertimais į vokiečių kalbą 1869 m. išleido (DMN, DPN, DPPN) Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas (1811–1881). Šis leidimas papildytas Nesselmanno kritinėmis aiškinamosiomis pastabomis (p. 195–214) bei išsamiu lietuvių-vokiečių kalbų žodynėliu (p. 215–368).
Nors nė vienas XIX a. leidimas negali būti laikomas visiškai atitinkančiu Donelaičio autografą, visi jie rėmėsi Donelaičio rankraščiu ir Hohlfeldto nuorašu. Nesselmanno leidimas yra mažiausiai nutolęs nuo originalaus teksto. Būtent todėl pagrindiniu anotuojamu rankraščiais neišlikusių dalių tekstu pasirinktas dokumentinis paraidinis Nesselmanno teksto perrašas.
| 
| 